cat'o'lantern

pedagogika

yes! mano kūdikis jau trečią kartą pasikasė nagus į tam skirtą draskyklę! muah muah muah.... mano kilimai ir foteliai išgelbėti! o kol tai rašiau ji pakartojo tą pratimą ketvirtą ir penktą kartą.
o aš jau spėjau nusivilti, kad savo supertreniruoklį ji naudos tik kaip dekoraciją...

kaštai

tai toks neskambus posto pavadinimas. jokios išlaidos neatrodo didelės pėdutėms, kurios myli tave nepaisydamos tavo naktinių tūsų, pramiegoto darbo, mažėjančios algos ar neegzistuojančio sveiko gyvenimo būdo.
visgi neretai išgirstu nuomonę, kad kilmingo katino išlaikymas turėtų būti labai brangus. ir taip, ir ne - tai šiek tiek priklauso nuo veislės ir katino poreikių. brangus yra katinų veisimas. žmogui, mylinčiam savo gyvūną, tai niekada netaps pelningu verslu. tačiau katino išlaikymas... paskaičiuokim.

paraštės

yra daugelis dalykų, kuriuos naudinga apsvarstyti, prieš apgyvendinant su savimi mielą ir murkiantį padariuką. nebūtinai orientalą. nebūtinai veislinį. bet ausuotą ir uodeguotą.

pirmiausia - galimybės. nors labai norėjau, bet ilgai atstūminėjau nuo savęs bet kokias mintis apie katinus, kol neapsigyvenau namuose, kuriuose jų žaidimams būtų pakankamai vietos. ir kol mano gyvenimas nenusistovėjo tiek, kad žinočiau, jog rasiu laiko pabendrauti ir pažaisti su sensi kasdien, bent truputėlį. nes matyti ją liūdną būtų labai sunku.

kokia ji?

kokie jie jau aprašė brigita. aš galiu pasakoti tik apie savo keturias pėdutes.

ji smalsutė. aš tikėjausi persikraustymo šoko ir baimės, kurie galėtų būti būdingi jautriam mažam padarėliui naujoje vietoje. nieko panašaus. vos atsikrausčiusi, ji patikrino visus užkaborius ir susirado saugią vietą, kur sprukdavo išgirdusi nepažįstamų garsų, tačiau ten teužtrukdavo kelias minutes ir vėl išlįsdavo patikrinti naujų kvapų ir objektų. dabar ta vieta po sofa yra naudojama kaip viena iš žaidimų platformų ir yra puiki priedanga pelių atakoms. lentynos, kabyklos, spintos - jos atrakcionų parkas, o skalbinių dėžė - geriausias lopšys popietės snauduliui.

pakeliui

kaip ji apsigyveno pas mane?
pirmą kartą orientalus pamačiau dar vaikystėje čekiškoje ar slovakiškoje knygelėje apie kačių veisles. tik vieną fotografiją su dviem gracingomis panteromis - juoda ir šokoladine. manau, kad būtent tokios katės pirmiausia ir patraukia orientalų gerbėjų širdis.

[foto priklauso monoceros veislynui ]

nuo pradžių

nesu viešas žmogus ir nemėgstu blogų. bet juos skaitau - ir pirmiausia teminius. tačiau neįsivaizdavau savęs jį rašant, kol nepradėjau ieškotis orientalo. būtent tada ir susidūriau su informacijos stygiumi, kai vienintelis šaltinis - sm forumas su visomis jo perteklinėmis emocijomis bei triukšmu. o aš ieškojau kažko šilto ir asmeniško. tada neradau, tačiau kiekvieną rytą mano nosį pakutenantys ūsai paragino mane pradėti šį blogą.

pirmiausia todėl, kad aš ją dievinu. mano sensi yra mano sensi. jos šiluma ir atsidavimas per trumpą laiką pavertė mane jos vergu.
taip pat todėl, kad tai pirma tokia mano patirtis - nepaisant to, kad vaikystėje mane nuolat supo gyvūnai, tai pirmas kartas, galiu aiškiai pasakyti, kad ši katė - mano.
ir todėl, kad tikiu, jog orientalų mylėtojų gretos tik gausės, ir atsiras kitų ieškančių. gal tai taps jų gairėmis.

taigi, tik truputėlį vėliau startuosiu: apie sensi, jos paieškas ir mūsų bendro gyvenimo pradžią.

LT*Cinnamon Celene Monoceros

čia mano sensi. nors blogas ne tik apie ją, bet be jos jo nebūtų.